GARSAS "S"

   Tariant garsą S, lūpos truputį įtemptos į šypseną, dantys sukąsti arba tarp jų lieka 1-2 mm tarpelis. Liežuvio galas lengvai remiasi į apatinius dantis arba jų alveoles. Priešakinė liežuvio nugarėlės dalis priartėja prie viršutinių dantenų ir sudaro siaurą ankštumą. Liežuvio nugarėlė plokščia, o jo kraštai liečia šoninius dantis bei kietojo gomurio pakraščius. Iškvepiamas oras eina pro liežuvio viduriu susidariusį siaurą griovelį ir girdisi švilpimas. Oro srovė siaura ir šalta. Minkštasis gomurys, pakilęs ir prisispaudęs prie užpakalinės ryklės sienelės, neleidžia orui praeiti į nosies ertmę. Balso stygos nevirpa.
 

    Kalbos padargų mankštos pratimai, mokant tarti garsą S:
1. Smarkiai atkišus lūpas į priekį pučiama vata, balionas, malūnėlis, dūdelė, švilpukas.
2. Ilgai tariami garsai o, ū....
3. Liežuvis „dūdele”. Oras pučiamas į liežuvio vidurį, padarius „dūdelę”.
4. Lūpos įtemptos į šypseną. Ilgai tariami garsai y, e...
5. Lūpos šypsosi, lūpos pyksta.
6. Liežuvis platus, laisvai guli burnoje. Burna pravira.
7. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o nugarėlė išlenkiama „kalneliu”.
8. Liežuvis pakaitomis liečia tai apatinius, tai viršutinius dantukus.
9. Palaižoma apatinė, vėliau viršutinė lūpa.
10. Liežuvis “dairosi” į šonus.